Vėjuotą ir šlapią 1970 metų kovo 16 rytą atėjau į šį pasaulį. Dievas parinko man nuostabiausius tėvus ir gražiausiausią pasaulio miestą - Vilnių.

Pats sau bandydamas atsakyti, nuo kada pradėjau piešti, pasineriu, kiek tai įmanoma, į atminties gelmes. Matau save 4-ių metukų sėdintį prie stalo darželyje.  Piešiu vilką su kiškiu iš garsaus to meto animacinio serijalo "Na, palauk!". Iš vakaro per televiziją rodytas filmukas buvo karščiausia aptarimų tema vaikų tarpe. Aš nusipiešiau herojus, o vienas vaikų, pamatęs tai paprašė, kad nupieščiau vilką ir jo sąsiuvinyje. Man bepiešiant, tokių prašytojų atsirado visa grupė. Darželinokai apstojo mane ratu su atverstais savo sąsiuviniais ir laukė savo eilės.

    Daugiau nei po 25-ių metų situacija pasikartojo – sėdėjau apsuptas daugybės vaikų belaukiančių piešinuko su autografu ant mano iliustruotos M. Vainilaičio “Ežiukai Devyžiukai” knygos. Tądien pilnutėlei salei vaikų, poetas Martynas Vainilaitis pristatė šią savo naują knygą. Po prezentacijos poetas dalino autografus. Vieno vaiko mama paprašė manęs, kaip dailininko, pasirašyti greta poeto ketureilio. Nesugalvojau ką parašyti, todėl viena linija nupiešiau ežiuką. Toliau vyko kaip tame animaciniame filmuke apie liūtą Bonifacijų – subėgo daugybė norinčių vaikų, kad ir jiems nupieščiau ežiuką. Ir taip, per nepilną valandą suraičiau apie 80 ežiukų :)

     Nors ir nuo vaikystės jaučiau potraukį piešimui,  buvo momentas, kai dar visai neaišku kuom būčiau tapęs. Nuo pat pirmos klasės pamėgau sportą. Lankiau plaukimą, žaidžiau krepšinį. Tačiau jau pirmose rimtose plaukimo varžybose atplaukiau paskutinis, o į krepšinio mokyklą nepriėmė dėl nepakankamo ūgio. Tuomet mane, dvylikametį, mama guodė:

     -    Iš sporto duonos nevalgysi, reikia turėt specialybę. Tu gi gražiai pieši, eik į Dailės mokyklą.

1986 metais baigiau keturmetę Vilniaus vaikų dailės mokyklą. Dar besimokant joje, skulpūros dėstytojas Vytautas Pečiukonis pasiūlė man tęsti piešimo studijas privačiai. Nors gyvenome nelabai pasiturinčiai, tėvai neabejodami sutiko apmokėti mokslus. Du metus, kiekvieną dieną po 4 valandas siekiau tobulumo piešdamas gipsines galvas, figūras, žmogaus kaukoles. Skaitau, kad piešimo, kompozicijos ir anatomijos pagrindus įgijau būtent tada. 

 

***

 

      1988 metais įstojau į Vilniaus Dailės Akademiją, scenografijos specialybę. Turėjau puikius dėstytojus:  tapybą dėstė - S. Šaltenis, R. Vaitiekūnas, A. Savickas, L. Gutauskas, piešmą - A. Kmieliauskas, G. Umbrasas. Kurso vadovas ir scenografijos dėstytojas buvo A. Jacovskis.  Specialybės, kuri vis tik nebuvo man prie širdies, diplomą 1994 metais apsigyniau dešimtuku.

     Dar bestudijuojant antrame kurse, gavau pasiūlymą iliustruoti Tomo Main Rido knyga “Karo takas”. Paauglystėj mėgdavau skaityti knygas ir ypač  patikdavo seno leidimo knygų juodai baltos iliustracijos. Panašia maniera iliustravau ir savo pirmąją knygą. Leidėjas buvo labai patenkintas, todėl gavau iliustruoti dar kelias panašias knygas. Taip prasidėjo mano, kaip knygų iliustratoriaus karjera.

     1994-1996 metais dirbu meniniu redaktoriumi “Vilspos” spaustuvės leidybos skyriuje. Spaustuvės direktorius pasiūlo man iliustruoti Lietuvos istoriją paveikslėliuose. Pradėjau piešti komiksus. Istorinė tema paskatino mane labiau domėtis savo krašto istorija.

     Kartą, bežiūrint TV laidą "Būtovės slėpiniai", pamačiau kaip rašytojas Kazys Almenas pristatinėjo istorines-nuotykines Skomanto knygas. Perskaičiau pirmas dvi knygas. Patiko. Susiradau leidėją ir pasisiūliau iliustruoti sekančias knygas.

     Nuo 1996 iliustruoju istorines-nuotykines Skomanto knygas ir dirbu meniniu redaktoriumi “Tvermės” leidykloje iki pat 1999 metų. “Tvermės” leidykla išleidžia ne tik 10 mano pieštų Skomanto knygų, bet ir komiksų knygas “Vikingų žygis į Apuolę bei “Gintaro kelias”.  Deja, didesnio susidomėjimo komiksais Lietuvoje nebuvo, todėl tolesnė istorinių komiksų leidyba nutrūko.

     Nuo 2000 metų tampu laisvai samdomu dailininku. Iliustruoju knygas tokioms leidykloms kaip: “Alma littera”, “Žara”, “Meralas”, “Naujoji Rosma” ir kt.

 

***

 

    2001 metais emigruoju į JAV.  Laikinai. Bet tai užtruko ištisus septynis metus...

    Kaip Kolumbas atrado Ameriką, taip aš pats sau atradau iki tol dar nepaliestas meno sritis: pradėjau piešti nuotaikingus portretus, karikatūras, tapyti paveikslus, vaikiškų kambarių sienas, kurti skulptūras, aerografu apipavidalinti sportinius šalmus, rengti ir pats dalyvauti kultūriniuose renginiuose.

    Apsigyvenau Naujojo Džersio valstijoje, šalia Niujorko, kur laikinai įsidarbinau automobilų dažytoju. Staigus profesinio nukrypimo šuolis anaiptol negąsdino manes. Darbas automobilių servise man patiko. Įgijęs patirties, ėmiausi aerografu dekoruoti sportinius šalmus bei kitus specialius automobilinius užsakymus. Bosas mane vertino ir netgi toleravo mano kūrybinius eksperimentus po darbo ar pertraukėlių metu: automobiliniu glaistu ir dažais tapiau paveikslus.  Netrukus visas boso ofisas buvo nukabinėtas paveikslais bei kolegų šaržais.

    Būdamas toli nuo tėvynės, nenutraukiau ryšių ir su Lietuvos leidyklomis. Ypač glaudžiai bendradarbiavau su "Alma littera" leidykla. Iliustravau keletą vaikiškų knygų: J. Marcinkevičiaus "Grybų karas", V. Žilinskaitės "Kelionė į Tandadriką", K. Binkio "Kiškių sukilimas" , pasakų rinkinį "Negirdėtos neregėtos pasakos", apipavidalinau L. Kaaberhol knygų tetrologiją "Gėdytojos vaikai", sukūriau viršelius keletui mistinės fantastikos knygų.

    Palaikiau lietuviškąją išeivijos veiklą - bendradarbiavau su savaitraščiais "Amerikos lietuvis", buvau vienas iš  lietuviško portalo www.emigrantas.com įkūrėjų, aktyviai dalyvavau krepšinio, futbolo turnyruose, kur atstovavau Niudžersio "Liepsnos" sporto klubui. Nuo 2006 m. dalyvauju „Neringos“ (Vermonto valstija, JAV) stovyklos  menininkų plenere "8 meno dienos". 

      „Neringoje“ susipažinau su su iliustratoriumi ir bendraminčiu Rolandu Kiaulevičiumi. Kūrybine prasme tai buvo lemtinga pažintis. Įkūrę kūrybinę grupę GIRO (pirmosios vardų raidės) ėmėme rengti bendras parodas bei pasirodymus suaugusiems bei vaikams  (plačiau apie GIRO – www.giro.lt)

  2008 metais dalyvauju dvejose išeivijos dailininkų parodose-konkursuose Čikagoje. Mano paveikslas "Barbora" (2003) laimi II-ąją premiją Čiurlionio galerijos 50-mečio proga, o Lietuvių Dailės Muziejaus organizuotoje parodoje-konkurse "Tūkstantmečio aidas išeivijos dailėje" - III-iąją premiją.

 

***

    Grįžus po ilgų klajonių, gimtinė pasirodė itin graži ir svetinga - ir žolė žalesnė ir dangus žydresnis...

    Bevaikščiodamas po Vilniaus senamiestį, užklydau į po atviru dangumi portalo DELFI ir „Elektrolux“organizuotą gatvės konkursą „Sukurk Olimpinius Lietuvos sirgalių marškinėlius“. Dalyvauju ir tampu ne tik prizininku, bet ir iškilmingai juos įteikiu Lietuvos olimpiečiamsJ

    Tęsdamas iliustratoriaus karjerą, apipavidalinu V. Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, J. Marcinkevičiaus „Voro vestuvės“, K. Binkio „Atsiskyrėlis Antanėlis“ bei parašau ir iliustruoju savo pirmąją autorinę pasaką „Ką pamiršo Vukas?“.

Nuo 2009 m. pradedu dėstyti Vilniaus dizaino kolegijoje, kur savo piešimo patirį perduodu interjero bei aprangos dizaino studentams. 

***

    Gyvenimas yra įdomus ir nenuspėjamas, todėl nesitenkinu tuom, ką jau esu sukūręs ir visuomet stengiuosi eiti pirmyn. Esu atviras įdomiems jūsų pasiūlymams ir idėjoms, kuriose galėčiau realizuoti savo sugebėjimus, išdėstytus šioje svetainėje.  

 

   Pagarbiai,

   Gintaras Jocius

 

Vilnius, tel.:  +37065372166, el.paštas. : gintarasart@gmail.com