-Gal pasakykim kiekvienas nors po vieną žodelį apie Pečiukonį..? Juk pas Pečių jautėmės kaip prie Pečiaus. „Pečius“,“ Pečiukas“– juk taip mes visi jį vadinome, – bandė linksmesne gaidele nuimti tvyrančią įtampą Umbrasas (Gitenis Umbrasas).
– Prisimenu jį dar senojoje dailės mokykloje, jo karjeros pradžią… Puikus dėstytojas… Kaip jis sugebėdavo su vaikais.., – susigraudino ir sakinio nebaigė Ilka (Iija Bereznickas).
– Simboliškai gražu, kad šiandien čia susirinko nors ir ne visi, bet yra pirmosios ir paskutinės laidos mokiniai.., – perėmiau estafetę ir aš, tačiau toliau kalba toliau nebesirišo. Nebyliu žvilgsniu apsidairiau, kuris pasisakys kitas, tačiau matėsi, kad šią akimirką daugumai nelengva buvo kalbėti. Visų žvilgsniai buvo įremti į ką tik supiltą kapą, o mintimis kiekvienas nugrimzdo į prisiminimus apie šį jau legenda tapusį žmogų.
MISTINĖ V.PEČIUKONIO PIEŠIMO STUDIJA. PASKUTINIOJI LAIDA
Po to, kai apsigyniau tapybos diplominį darbą vaikų dailės mokykloje (dabartinė J. Vienožinskio), tuometinis skulptūros dėstytojas Vytautas Pečiukonis mane šešiolikmetį ir dar porą klasiokų „užverbavo“ tęsti piešimo studijas privačiai, suteikdamas vilties, kad turime šansų įstoti į Vilniaus dailės akademiją. Iš pradžių pamaniau: „o kam, juk ir taip jau viską moku“… Bet tuo metu V. Pečiukonis garsėjo kaip puikus pedagogas ir ypatinga asmenybė, apie jį ir jo privačią piešimo studiją sklandė įvairūs gandai, daug jo buvusių mokinių garsino meno pasaulį, todėl atsisakyti tokio pasiūlymo buvo tiesiog negalima.
Kad toli gražu dar ne viską moku suvokiau, vos peržengęs V. Pečiukonio piešimo studijos slenkstį. Tai buvo paprastas dviejų kambarių butas devynaukštyje. Dėstytojas buvo absoliutus vienišius, neturintis nei savo šeimos, nei artimų giminaičių. Visuomet su berete ir su tuo pačiu meslvai pilku megztiniu, tamsiai rudomis kelnėmis, žilas, padžiuvęs – atrodė kaip asketiškai gyvenantis senukas. Bet tuo pačiu visuomet pasitempęs, vikrus, labai elegantiškų judesių, kalbėdamas plastišku judesiu pasiremdavo smakrą, išryškėdavo jo inteligentiškai pailgos plaštakos ir ploni pirštai, o pro vešlius tarsi paukščio sparnai antakius tamsiomis spindinčiomis akimis į tave žvelgdavo garbingas aristokratas. Ta asociacija ypač išryškėdavo virtuvės interjero fone, kur stovėjo antikvariniai baldai ir daiktai, tarsi bylojantys apie dar prieš socializmą buvusius laikus. O senas fortepijonas netgi sufleravo (vėliau išaiškėjo, kad taip ir buvo), kad dėstytojas susijęs ne vien tik su daile. Virtuvės zona atrodė gana erdviai, nes vonios siena buvo nugriauta, o pati vonios kriauklė, tarsi stalas, uždengta ir apdėliota senoviniais daiktais bei kitokiais piešimo rekvizitais. Palubėje kybojo įvairių gyvūnų kaukolės bei kažkokios džiovintos žolės.
Viename iš kambarių, užsibarikadavęs savo paveikslais, gyveno pats dėstytojas, o likęs plotas – kambarys ir koridorius (maždaug apie 20 kvadratų), buvo skirta mokiniams, kurių vienas šalia kito vienu metu susigrūsdavo iki penkiolikos. Studijos sienos nukabinėtos pavyzdiniais buvusių mokinių piešimo darbais, iš kurių pagrindine ikona buvo Gitenio Umbraso pieštas autoportretas. Šiuos pavyzdžius kone privaloma tvarka kopijavo kiekvienas, nes tai buvo tobulas akademinis piešimas. V. Pečiukonio dėstymo metodika buvo keistoka, tačiau tiems laikams tai buvo įprasta. Pats jis praktiškai nieko nemokė, nebuvo į rankas net pieštuko paėmęs, nerodė jokių piešimo subtilybių, neaiškino perspektyvos, šviesotamsos dėsnių, nedemonstravo savo asmeninės kūrybos ir netgi kruopščiai ją nuo mūsų slėpė, teigdamas, kad esame dar per jauni ją suvokti (kažką žinojom, kad jo paveikslai susiję su mistika ir tiek). Tik kaip mantrą retkarčiais pasakydavo keletą pasikartojančių frazių, o visa kita mes mokėmės vieni iš kitų. Kitaip tariant, ieškodami atsakymų tobulėjom veikiami aplinkos su paslaptinguoju dirigentu priešakyje.
Iš pradžių mano pagrindinis tikslas buvo piešti taip, kaip mano geras draugas, su kuriuo susipažinome dar dailės mokykloje – Donatas Srogis. Nevaikiškai aukštas jo piešimo lygis tarsi magnetas traukė mane laikytis arčiau jo. Su Donatu mėgdavom įsitaisyti ankštame, žalsvai mėlynų sienų koridoriuje, kur ne tik piešdavome, bet ir nuolatos kalbėdavome ir paaugliškai juokaudavome. Neapsikentęs mūsų kikenimų dėstytojas, kurį mokiniai tarpusavyje vadino tiesiog „Pečius“, išlysdavo iš savo kambario (vadinom – „urvo“) mūsų raminti, o tuo pačiu ir prakomentuodavo darbus. Provokuodavom jį, kad parodytų savo kūrybą, tačiau jis tik nusijuokdavo, eilinį kartą pabrėždavo, kad esam tam nesubrendę. Mįslingai patylėdavo ir kartais imdavo pasakoti apie savo praeitį: apie nepaprasto grožio savo aristokratę motiną, kurią matė tik vaikystėje, kai dar gyveno Italijoje, apie alkanus pokario laikus Lietuvoje, apie tėvo tremtį į Sibirą, apie tai kaip jis po karo vaikščiojo kažkokiais paslaptingais tuneliais Gedimino kalno papėdėje, regėjęs keistų mistinių būtybių, apie studijas dailės akademijoje bei konservatorijoje. Baigęs ilgą monologą, staiga tarsi atsipeikėdavo ir nusijuokdavo: „neklausykite, ką aš čia kalbu“… Tuomet atlikęs keistą reveransą, vėžio žingsneliu sulįsdavo pro mažą tarpelį atgal į savo „urvą“. Tyčia ištempę kaklus stengdavomės pamatyti iš tamsos nors mažytį jo paveikslų fragmentą, bet regėdavom tik kaulėtos Pečiaus plaštakos pamojavimą.
Pirmus metus piešiau vien tik žmogaus kaukoles ir gipsines galvas. Labai daug kartų tą dariau, vis pašnairuodamas, kaip sekasi Donatui. Taip apėmė tiesiog sportinis piešimo azartas, vėliau peraugęs į fanatišką jo priklausomybę: kiekvieną dieną po 4 valandas, įskaitant ir sekmadienius, tobulinau piešimo įgūdžius. Darbus numeravau, kad matyčiau savo progresą, bet į priekį jis yrėsi labai labai mažais žingsneliais. O Pečius vis kartodavo: „minkščiau, nenusausink, daryk ritinius…“ Ką tai reiškia, reikdavo pačiam šifruoti ir konsultuotis su kolegomis.
Į studiją (butą) galėjai patekti bet kuriuo dienos metu, nes durys visada buvo atrakintos ir joje nuolatos kas nors piešdavo. Su kai kuriais iš mokinių itin retai matydavausi, nes tiesiog prasilenkdavom laike. Kartais atėjęs anksčiau aptikdavau vaikiną ypatingai virtuoziškai štrichuojantį gipsinę galvą. Keistokas jis buvo, nes nesisveikindavo, nesikalbėdavo, nemėgdavo, kai jį stebi ir netrukus pasišalindavo. Būdavo, kad jis atsinešdavo hyperrealistinėje manieroje namie tapytus savo paveikslus, o taip pat Salvadoro Dali bei Vermejerio paveikslų kopijas ir kažką virtuvėje su Pečium aptarinėdavo. Taip atsirado dar vienas piešimo guru į kurį reikėjo lygiuotis – Gintaras Znamierovski.
Įprastai darbo laikas studijoje buvo iki dešimtos valandos vakaro. Retas iš mokinių tiek išbūdavo, bet mes su Donatu praktiškai išeidavome paskutiniai. Kartais bepiešdami taip užsimiršdavome, kad Pečius net varydavo. Ir mes tiesiogine ta žodžio prasme išbėgdavome. Ne todėl, kad išvarė, o todėl, kad tai buvo tarsi savotiškas ritualas – tokiu būdu, kompensuodavome kelionės laiką namo, nes iki artimiausio sutojimo buvo apie kilometrą. Bėgdami šnekučiuodavomės ir laidydavom juokelius.
Pečius vis dar laikė mus nerimtais vaikėzais, tačiau neslėpė ir savo simpatijos. Sykį, kai eilinį kartą piešėme viršvalandžius, sulaukėme netikėto apdovanojimo – jis pirmą kartą pravėrė savo dirbtuvės kambario duris ir parodė porą savo paveikslų. Tiesa, tai įvyko beveik tamsoje, nes šviesa į paveikslus sklido netiesiogiai, o tiek, kiek apšvietė koridoriaus lemputė ir seansas truko vos pusę minutės. Į mus žvelgė kažkoks paslaptingas veidas, o šalia buvo paveikslas su moteriška būtybė karališkai rūbais. Abiejų veidai atrodė tarsi netikri, kokių gyvenime nebūna, tarsi tai būtų pavaizduotos dvasios. Iš netikėtumo ir viso to paslaptingumo, pasidarė najauku, per nugarą nubėgo lengvas šiurpuliukas. „- Tai mano motina“, paskė jis. „- O dabar eikite, nieko jūs nesuprantate…“, pradarė duris ir lengvai stumtelėjo į petį.
Kurį laiką nustojome nerimtai elgtis ir vertinome jo pasitikėjimą. Tačiau ilgainiui tai peraugo į lengvą ironiją ir sarkazmą bei nuolatinį kaulijimą, parodyti daugiau savo darbų. Tai buvo tarsi ledinukai mažiems vaikams. Bet tai įvykdavo labai retai ir niekada normalioje, gerai apšviestoje patalpoje. Tai tik dar labiau sustiprindavo mistinio simbolizmo atmosferą.
Artėjo stojimo į dailės akademiją metas. Dėstytojas, tarsi nėrėsi iš kailio stengdamasis su kiekvienu individualiai paruošti jo portfolio, pedantiškai atrinkdamas darbus ir dėliodamas juos, kokia tvarka turi būti išdėliojami ir pateikiami per atvirų durų dienas VDA. Maža to, kiekvieną darbą liepdavo paspartuoti ir pats išmokė, kaip pasidaryti specialų voką. Estetinis darbų pateikimas – tai vienas iš jo, kaip mokytojo, nuopelnų. Jis labai troško, kad kuo daugiau jo mokinių įstotų į VDA ir visiems pareiškė, kad esame paskutinioji laida, nuo rudens jokių mokinių jau nebeturės, o atsiduos tik savo asmeninei kūrybai. Mes netikėjome šiais jo žodžiais – kaip gi jis gyvens be mokinių, nejaugi taip ir bus?
Įstojo ne visi, tačiau bendras rezultatas, pateisino jo lūkesčius ir pastangas – maestro tiesiog švytėjo iš laimės. Pakylėtai jautėmės ir mes – juk tais laikais aštuoniolikamečiui įstoti iš pirmo karto buvo nemenkas iššūkis, o tokių jo privačioje studijoje buvo dauguma.
Jautėmės laimingi ir norėjom kažkuom atsidėkoti. Kadangi dėstytojas tęsėjo savo pažadą nebeturėti mokinių, pradėjo remontuoti butą. Su Donatu savanoriškai pasisiūlėm padėti. Jokio supratimo apie remontą neturėjom, todėl darėm taip kaip savo pavyzdžiu rodė mokytojas. Be jokio grunto nubalinom lubas ir sienas (vėliau jos atsilupo ir liko kaboti gabalais), o po to čiupom į rankas skutimosi peiliukus „Sputnik“ ir jais nuskutome visus buto langų ir durų rėmus bei grindis (!). Tai užtruko nemažai laiko, bet tikrai nebuvome išnaudojami, nes visi trys klūpojome ant kelių ir kiekvienas skusdavom po grindlentę. O kitą rytą atėję „į darbą“ pamatydavom, kad Pečius jau buvo nuskutęs dar porą grindlenčių. Galiausiai viską nulakavom ir buvusi murzina dirbtuvė patapo švytinčiu butu, kuriame Vytautas Pečiukonis liko gyventi ir kurti pats su savimi.
Tačiau vis tiek neliko visiškoje ramybėje, nes buvę mokiniai jį nuolatos lankė, dalinosi patirtimi, rodė darbus, dalinosi džiaugsmais ir pasiekimais. Ėjo visi, net ir tie, kurie neįstojo į VDA, o pasuko visai kitu gyvenimo keliu. Nors nei vienas nepatapo jo kūrybos pasekėju ar ypatingu gerbėju, kažkokia mistinė jėga traukdavo periodiškai aplankyti maestro. Ir taip visus 25 metus be jokio išankstinio susitarimo ar įsipareigojimo, tačiau kiekvienas kažkuom prisidėjo: rūpinosi jo sveikata, buitimi, jo pirmosios personalinės parodos surengimu, jo darbų išsaugojimu ir paskutinės jo valios – darbų dovanojimo Vilniaus miestui įgyvendinimo.
Gintaras Jocius
Vilnius 2013.10.05